XX a. pradžioje Tytuvėnai buvo nedidelis Raseinių apskrities miestelis su 700 gyventojų. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m. balandžio - birželio mėnesiais, Tytuvėnų apylinkėse vyko karo veiksmai. Per susišaudymus labai nukentėjo buvusios bernardinų bažnyčios ir vienuolyno statiniai, o traukdamiesi vokiečiai išsivežė du varpus. 1915 - 1917 m. vokiečiai šalia Tytuvėnų nutiesė geležinkelį Šiauliai Tauragė, kuriuo išvežė daug medienos, javų, gyvulių ir kitokio turto.

Tarpukariu, XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje, miestelis išaugo, jame gyveno apie 1300 gyventojų. Tada Tytuvėnuose jau buvo savivaldybė, paštas, pradžios mokykla, policijos nuovada, savanorių ugniagesių draugija, miškų urėdija, girininkija, smulkaus kredito bankelis, veikė žemės ūkio kooperatyvas, lentpjūvė, malūnas, elektros jėgainė, koklių gamykla, vilnų karšykla, amatininkų dirbtuvės, kelios parduotuvės, vaistinė. Miestelio ir apylinkių gyventojus gydė bendrosios praktikos gydytojai, dantistai, akušerė, veterinarijos felčeris. Kultūrinę veiklą plėtojo pavasarininkų  ir šaulių organizacijos. Šaulių būrys buvo bepradedąs statytis savo namus, tačiau darbas nutrūko dėl sovietinės okupacijos. Tarpukario Lietuvoje Tytuvėnai garsėjo kaip vasarvietė. Kas vasarą čia suvažiuodavo apie 500 poilsiautojų. Jų laukdami vietos gyventojai nuolat gražino miestelį: prekyvietė priešais bažnyčią buvo paversta parku, o prekiavimui skirta vieta iškelta į miestelio pakraštį, išgrįstos gatvės, nutiesti šaligatviai, šalikelės apsodintos medžiais, stengtasi, kad miestelyje būtų švaru, tvarkinga. Miestelio augimą ir klestėjimą nutraukė sovietinė okupacija. Dėl 1940 - 1952 m. sovietinės valdžios trėmimų smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius. Iš Tytuvėnų geležinkelio stoties į Sibirą buvo išvežti ūkininkai, inteligentijos atstovai. Pokario metais apylinkėse vyko rezistencinės kovos, žuvo daug vietos gyventojų. Pasibaigus represijoms, miestelis ėmė atsigauti. XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje - septintojo pradžioje įsteigta vidurinė mokykla, žemės ūkio technikumas, ligoninė, įkurta durpių įmonė.

Ankstyviausia Tytuvėnų miestelio praeitis ne¬aiški. XIX a. būta nuomonių (Teodoras Narbutas, juo sekė kiti), kad toje vietovėje stovėjusi medinė Cidaro pilis, kurią 1296 m. netikėtai užpuolę ir sudeginę kryžiuočiai. Tačiau tokią hipotezę XIX a. pabaigoje atmetė apie Tytuvėnus rašę leidinio „Geografijos žodynas" autoriai, nes tose apylinkėse nepastebėję kokios nors labiau įsidėmėtinos vietos, kur tokia pilis būtų galėjusi stovėti.

Literatūroje nurodoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (1460 - 1506) Tytuvėnus kaip kraitį padovanojo buvusio Vilniaus vaivados Aleknos Skudimantaičio dukrai Jadvygai, kuri ištekėjusi už Jono Kontautaičio, tapusi našle vėl ištekėjo už Stanislovo Bartošaičio, o jų duktė ištekėjo už Ivano Glebavičiaus. Iš tiesų Jadvyga (jos tėvo vardas dokumente neminimas) buvo ištekėjusi už Stanislovo Bartošaičio Mantautaičio ir jai (nes vyras tuo metu buvo Maskvos nelaisvėje) Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. spalio 22 d. patvirtino teisę valdyti vyto paveldėtus ir iškeistus dvarus įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietose. Tuos dvarus ir kaimus Mantautui (kituose šaltiniuose - Kantautui) buvo dovanojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, matyt, tuo metu, kai Mantautas apie 1438 m. ėjo Žemaičių seniūno pareigas, nes Kęsgailą buvo patekęs į nemalonę. Taigi tame 1503 m. dokumente paminėti ir Tytuvėnai, kuriuos dalijantis Mantauto valdas vietoj Lyduvėnų iš Mikalojaus Semetos gavo Stanislovas Bartošaitis. 1549 m. S. Bartošaičio valdas pasidali¬jo keturios seserys Glebavičiūtės ir pusseserė Ona Sapiegaitė; pastarajai atiteko Tytuvėnai.

Rašytiniai šaltiniai miestelio pradžią  fiksuoja tik XVI a., tačiau galima neabejoti , kad šioje vietoje buvo gyvenama daug ankščiau. Neatsitiktinai Lietuvos tyrinėtojas Teodoras Narbutas spėjo jau XII a. buvus pilį. Šiandien kasant durpes kartais nusi¬šypso laimė aptikti ankstyviausius žmonių veik¬los pėdsakus. Akmens amžiaus žmonių veiklą liudija trys akmeniniai kirviai, rasti Tytuvėnų durpyne ir šiuo metu saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Inv. Nr. EM 2124: 1,2; 2264). Į šiaurę nuo Tytuvėnų esančioje Tytuvėnėlių vietovėje rasta titnaginių dirbinių: gremžtukų, gramdukų, skelčių bei keramikos su granito priemaišomis. Šie negausūs ir, deja, atsitiktiniai radiniai rodo žmonių veiklą vėlyvajame akmens amžiaus laikotarpyje, neolite.